Kelionė į Slovakijos kalnus su vaikais buvo viena geriausių mūsų realizuotų idėjų per pastaruosius metus. 6 dienos Slovakijos Aukštuosiuose Tatruose, 12-os vaikų grupė, 4 vadovai ir dėl karantino vis sparčiau užsidarinėjančios sienos spardančios mums į pasturgalius. Vis dėlto, ar karma, ar iš širdies gilumos besiveržiantis pozityvas, ryžtas ir sėkmė buvo mūsų pusėje. Taigi, norime plačiau papasakoti ir su jumis pasidalinti kaip vis dėlto sugebėjome ne tik išvažiuoti su vaikais į kalnus, bet ir pasiekti Rysy viršūnę, įveikti ne vieną perėją ir galiausiai perlipti pačius save.
Praėjo lygiai metai po to, kai laipiodami Slovakijoje Aukštaisiais Tatrais pamatėme vaikų stovyklą iš Latvijos besileidžiančią nuo kažkurios iš kalnų viršūnės. Tada supratome, kad tai įmanoma ir labai aiškiai išsikėlėme sau intenciją ir tikslą parodyti Vencavas vaikams, kur slypi ta kalnų magija, dėl kurios mes kasmet čia sugrįžtame pailsinti savo protų ir širdžių. Jau žiemą pradėjome planuoti šią pamainą, tačiau kaip ir visiems, karantinas mums metė nemažą krūvelę pamokų ir iššūkių. Teko atidėti kelionę iš birželio į vasaros pabaigą, o su vis griežtėjančiomis karantino sąlygomis, likus savaitei iki išvykimo, vis dar nežinojome, ar galėsime išvažiuoti. Komunikavome su tėveliais, dalis šeimų nenorėdamos rizikuoti pakeitė savo atostogų planus ir atsisakė kelionės į kalnus, dalis buvo ryžtingai nusiteikę laukti iki paskutinės minutės ir važiuoti jei mes pasakome „Taip!”, dar keli vaikai nedvejodami nusprendė prisijungti prie mūsų kelionės paskutinę minutę ir patirti “Vencavo” stovyklos dvasią ne tik Lietuvoje, bet ir Slovakijos kalnuose. Visgi, likus 3-4 dienoms iki išvykimo išgirdome tylų, tačiau tvirtą balsą viduje, kuris sakė drąsiai važiuoti ir patirti, ką reiškia svajonė virtusi realybe! Na ir, žinoma, Lietuvos ambasada Slovakijoje, naujausi SAM nutarimai uždegė mums žalią šviesą ir galiausiai pavyko išvažiuoti medžioti naujų potyrių, nuotykių ir begalės iššūkių.
Mūsų komandą sudarė 12 vaikų (nuo 10 iki 15 metų) ir 4 vadovai. Turėjome šaunius vairuotojus, kurie mus saugiai atvežė iki Slovakijos ketvirtadienio vakarą. Įsikūrėme kempinge, kalnų papėdėje. Nedidelė, tačiau labai jauki mūsų 7-ių palapinių bendruomenė išdygo jau tamsoje. Penktadienį ryte startavome su vaikais pirmąja kalnų trasa, kuri vedė nuostabiu slėniu palei kalnų upę iki kalnų trobelės prie ežero, kur visi ir pietavome. Įvertinę bendrą vaikų fizinį pasirengimą, orą ir nuotaiką jau pačią pirmą dieną nusprendėme leistis žemyn šiek tiek įdomesniu maršrutu. Tiesą pasakius ne visai leistis, o pradžioje kelias valandas kilti stačiu (tikrai labai stačiu!) šlaitu iki perėjos, o vėliau nė kiek ne nuožulnesniu kalno slėniu leistis dar apie 3 valandas link autobuso. Pavargom. Visi iki vieno pajutome, kad turime kojas. Kartais tenka atiduoti duoklę kalnams, kad patirtume nekasdienius įspūdžius ir galėtume sielas pamaloninti tokiu peizažu. Lipant link perėjos supažindinome vaikus, ką reiškia kopti kalnų grandinėmis, o tai – vienas smagiausių Slovakijos kalnų atributų. Buvo tikrai įspūdinga. Akys didelės, o protai, atrodo, nesugebėjo net aprėpti viso to, kas vyko. Grįžom į kempingą gal tik 7 val. vakaro prisipildę įspūdžių ir sužavėti gamtos stebuklų.
Antroji diena buvo nemažiau įspūdinga. Kilome stačiai aukštyn, kol galiausiai, po kelių valandų prakaitu nužliaugusio maršruto, išvydome nepaprastai skaidrų ir tyrą kalnų ežerą apsuptą aukščiausiomis Tatrų viršūnėmis. Nuovargis lyg ranka nubrauktas. Judėjome toliau kalnų papėdėmis iki dar vienos kalnų perėjos. Pietų trobelę pasiekėme tik apie 4 val. vakaro. Kaip reikiant užtarnauti pietūs ir desertai. Dar viena daug jėgų pareikalavusi diena.
Sekmadienio lietus ir jauniausio mūsų turisto gimtadienis leido šiek tiek pailsinti kojas ir atsigauti natūraliuose Slovakijos versmių baseinuose. Pirmadienio oras buvo tobulas lipimui, dangus užtrauktas debesiukais, oras vėsus ir gaivus po sekmadienio audros kalnuose. Pasirinkome kiek lengvesnį maršrutą aukštyn į kalnus iki kalnų trobelės ir atgal. Širdimi jautėme, kad verta pasitausoti save įspūdingai kelionės pabaigai. Vis dėlto, net ir lengva diena kalnuose, pareikalauja nemažai ištvermės ir jėgų. Tačiau kalnai turi savų būdų kaip įkvėpti keliautojus judėti toliau – kriokliai, kalnų upės ir viena už kitą gražesnės tarp baltų debesų išlendančios smailios ir uolėtos viršūnės. Tikras rojus.
Tą vakarą visi su vaikais nutarėme, kad antradienio dieną pasiliksime apačioje, į kalnus nekilsime, ir pailsėsime tam, kad paskutinę, trečiadienio dieną liptume į vieną įspūdingiausių ir sudėtingiausių turistams įveikiamų viršūnių – Rysy, kurios aukštis siekė net 2,503 m. Laukė nemažas iššūkis. Apie 12 val. lipimo aukštyn ir žemyn, kalnų grandinės, permainingas oras ir didelis vėjas. Sąmoningas poilsis dieną prieš, nusiteikimas atiduoti save 100% kalnams ir bendra komandos energija sėkmingai leido pasiekti užsibrėžtą viršūnę ir saugiai nusileisti. Tai buvo tikrai pati sunkiausia ir įspūdingiausia diena iš visų. Adrenalinas lipant stačiu, biriu šlaitu aukštyn, nepaliaujamai greitai virš galvos skriejantys piktoki debesys ir vėjo gūsiai, kurie artėjant viršūnei dažnai priversdavo tūpti arčiau žemės, kad nenuneštų žemyn. Vos tik mums pasiekus savo tikslą, įvyko pati tikriausia magija: išsisklaidę debesys mums atvėrė neįkainojamą Aukštųjų Tatrų panoramą. Kalnynas visu grožiu mums pasirodė, tarsi, ant delno. Visas nuovargis kaipmat dingo, liko vien žadą praradę veidai ir švytinčios vaikų akys.
Ką atrado vaikai? Kiekvienas pasiėmė tiek, kiek galėjo daugiausiai pasiimti. Kas atėjo su tuščiu mažu krepšeliu – jį ir parsinešė, tie kas sėmė didžiausiais kibirais, visus juos su kaupu pripildė. Bet kokiu atveju, įspūdžių užteko visiems. Nekalbėsime už vaikus ir geriau pasidalinsime jų asmeniniais potyriais: senas mūsų Vencavietis ir jau tikras šeimos narys Žygimantas dalinasi savo patirtimi: „Kad ir kaip nuo batų skaudėjo kojas, kad ir kaip sunku buvo lipti, bet tas jausmas, kai jauti tą gryną orą, matai gražius vaizdus ir galvoji, kad tai buvo verta, o vėliau su draugais kalbiesi apie tai ištisus metus. Ten vadovai kaip draugai, labai šilta atmosfera. Labai malonu būti tarp tų visų žmonių ir matyti labai daug gražių vaizdų.“ Šiemet mus atradusi Polina sako, kad po šios kelionės ji pamilo kalnus už visas gautas emocijas, įspūdžius ir jų grožį, kurio negalima praleisti. „Kalnuose išmokau džiaugtis paprastais dalykais – šviečiančia saule, karšta arbata, sausais batais, galimybe nusiimti kuprinę, išgerti vandens ir pailsėti. Ši neįprastai graži vieta suteikė man stiprybės ir pasitikėjimo savimi.“, dalinasi mūsų keliautoja. Ilgaamžė mūsų stovyklos Šeimos narė Viltė rašo, kad jai labai gera atsiminti, ką iš tiesų reiškia kalnai. „Jie buvo nuostabūs! Kerintys vaizdai, draugų kompanija, patys geriausi vadovai, šaltas ežeras, viršūnės... Norėčiau sugrįžti ten dar ne kartą, pakvėpuoti kalnų oru ir nebegalvoti apie nieką kitą, tik apie kalnus. “ Daugiau pridurti ir nebėra ką...
Nekyla jokių abejonių, kad 2021 metų vasarą ir vėl organizuosime tokią kelionę. Gal net ir ne vieną. Galimybė būti šalia vaikų ir juos vesti kalnais yra tikra dovana. Matyti jų švytinčias akis veriantis vis naujoms kalnų grandinėms mums yra didžiausia laimė. Esame pagalbininkai padėti jiems perkopti ne tik sudėtingas kalnų perėjas, bet ir savo vidinius demonus. Be galo vertiname galimybę būti šalia jaunųjų turistų kuomet jie pasiekia žymiai daugiau nei galėjo įsivaizduoti.
Kalnai nėra pasilinksminimas, tai ne smagi žaidimų aikštelė, kur galima kvailioti ir likti nerūpestingais. Kalnai – stiprūs mokytojai. Kartais negailestingi, bet visada teisūs. Mažiausia klaida ir neatidumas gali kainuoti tavo sveiką kūną. Labai svarbu įsidėmėti: niekas, niekada iš kalnų negrįžta toks pat, koks į juos atėjo. Kalnai turi galią transformuoti. Per iššūkius, kantrybę ir nuotykius. Jie nesiliauja tave stebinę ir nuolat meta naujus išbandymus. Iš kalnų visi grįžta pasikeitę: sustiprėję tiek fiziniame lygmenyje, tiek mentaliniame, emociniame ir dvasiniame. Grįžtame kažką atradę arba pametę tai, kas nebetarnauja mūsų gerovei. Kalnai mus apvalo ir išgrynina. Jie nepriima kaukių ir apsimetinėjimų. Kalnuose visi tampa tikri. Jie nepalieka vietos mūsų manipuliacijoms ir veidmainystėms. Žinoma, jeigu grįžus nepuoselėjame to, ką kelionės metu išsigryninome ir įgijome, laikui bėgant viskas sudyla ir suyra. Galbūt dėl šios priežasties ir yra teisingas posakis, kad kartojimas yra raktas į meistriškumą. Meistriškumą būti geriausia savo paties versija. Meistriškumą gyventi iš tiesų prasmingą ir pilnatvišką gyvenimą. Tikriausiai todėl ir važiuojame į kalnus kasmet. Susitikti su savo didžiausiais mokytojais. Pasisemti gyvybės, energijos, vis naujai save atrasti ir surasti.
Esame dėkingi kalnams už patirtis, vaikams už jų drąsą ir stiprybę, jų tėveliams už pasitikėjimą, ir visai vadovų komandai už pozityvą ir atsidavimą.
